HR vadovė kreipiasi pagalbos – „reikia laiko planavimo mokymų“. Skamba lyg ir aiškiai, lyg būtų galima iškart pulti prie laiko valdymo mokymų įgyvendinimo. Tačiau gilesnis žvilgsnis į jos pačios pateiktą situacijos esmę verčia suabejoti tokio tiesmukiško sprendimo veiksmingumu.
Paprašius pateikti daugiau informacijos, HR pasidalina: „Įmonė gyvena dinamišku ritmu, pulsuoja projektais ir yra itin jautri klientų kaprizams. Situacijos keičiasi ne dienomis, o valandomis…“ Darbuotojai, prisipažįsta vadovė, skundžiasi krūviu ir stresu, o tai paradoksaliai virsta ilgesnėmis kavos pertraukėlėmis.
Ar tai laiko planavimo spragos? Vargu. Greičiau tai primena savotišką emocinį „atsijungimą“, bandymą atgauti pusiausvyrą chaoso sūkuryje.
Ir štai čia slypi esminis momentas. HR vadovė, prašydama laiko planavimo mokymų, galimai mato tik paviršių – neefektyviai naudojamą laiką. Tačiau po šiuo simptomu glūdi kur kas rimtesnės problemos: sunkumai prisitaikant prie staigių pokyčių, nepakankamas emocinis atsparumas nuolatiniam stresui, ir galbūt netgi perdegimo požymiai.
Vėlesnis pokalbis atskleidžia dar vieną įdomų niuansą. Auganti įmonė susiduria su darbuotojų nenoru prisiimti naujų atsakomybių ar inicijuoti procesų tobulinimą. Bet kokie bandymai standartizuoti veiklą yra sutinkami kaip papildomas, „svetimas“, „ne mano“ darbas. Ar tai vėlgi susiję su laiko trūkumu? Galbūt iš dalies. Tačiau labiau tikėtina, kad čia kalbame apie motyvacijos stoką, baimę išeiti iš komforto zonos ir galimai – apie neaiškų atsakomybių pasiskirstymą augančioje organizacijoje.
Taigi, prašymas dėl laiko planavimo mokymų šiuo atveju primena bandymą užklijuoti pleistrą ant gilios žaizdos, kurią reikia siūti. Mano supratimu, HR specialistas turėtų įžvelgti tikrąsias problemas, kurios galimai slypi giliau. Vietoje formalių laiko valdymo technikų, šiai įmonei veikiausiai reikalingi mokymai, stiprinantys emocinį atsparumą, ugdantys gebėjimą valdyti pokyčius, skatinantys lyderystę ir komandinį bendradarbiavimą.
Tik atpažinus ir sprendžiant tikrąsias priežastis, o ne tik kovojant su pasekmėmis, galima tikėtis ilgalaikių teigiamų pokyčių organizacijoje. O laiko planavimas… jis savaime taps efektyvesnis, kai darbuotojai jausis mažiau prislėgti, labiau įsitraukę ir turės aiškų supratimą apie savo vaidmenį bendrame įmonės mechanizme.