„Ir taip žinau ko noriu ir ką turiu daryt, man nereikia užsirašinėti!“ – sakome sau tuomet, kai ateina laikas sėsti prie popieriaus lapo ir užsirašyti #veiksmus, kuriais sieksime savo tikslų. Tačiau pradėkime nuo pradžių.
Prabundu ryte, nuo įprastai plyšaujančio žadintuvo signalo ir tris kartus nuspaudęs „snooze“ mygtuką, kad jį nutildyčiau dar kelioms minutėms, pagaliau išlipu iš lovos. Tačiau kitaip nei visada, šį kartą ne ta koja. Vietoje žvalios ir motyvuotos vidinės būsenos jaučiu, kad mano nuotaika jau subjurusi, o diena dar net neprasidėjo. Pažvelgiu pro langą ir už jo pilkai liūdnas vaizdas, apie tai man praneša cepelinų spalvos dangus ir šėlstantys lietaus lašai. „Ną ką gi…“ – pasakau sau, šį rytą pradėsim tradiciškai, nuo kvepiančio #kavos #puodelio, kuris pataisys mano nuotaiką ir vos priėjęs pasisveikinti su ištikimu kavos aparatu sustingstu. „Pamiršau ….. kavos vakar nusipirkti!“. Dar prieš pradedant galvoti kaip lyg uragano sutaršytais plaukais ir rūškanu veidu pasirodysiu parduotuvėje ieškodamas kavos pakelio, prisėdu ir mintyse paberiu keletą gerai žinomų keiksmažodžių. „Na ir dienos pradžia…“ – pagalvoju, ir čia pat šmėkšteli mintis, „būtų gerai, ją #pataisyti“. Ir vos pagavus šią mintį suprantu, kad žinau kaip.
Motyvacijai reikia noro, tikslo, svajonės.
Vangiai į rankas pasiimu mobilųjį telefoną, tą patį, kurio signalas ką tik plyšavo budindamas mane. „#TIKSLAS, tikslas, tikslas. Koks turi būti tikslas?“ – galvoju ir mano mintys tokios pat vangios kaip šis rytas. „Rytas! Noriu, kad jis būtų puikus!“ – sušunku ir užrašau tai mobiliojo telefono ekrane. Sekundėlei pabandau įsivaizduoti kaip turėtų atrodyti #idealus mano #rytas. Įsivaizduoju, kaip girdžiu savo ištikimą ryto kompanioną burbuliuojantį ir bespjaudantį garais, kurie praneša, kad kava tuoj bus paruošta. Kaip įsipilu ją į savo mėgstamą puodelį su užrašu „BOSS“, kurį man padovanojo žmona. Kaip sėdžiu savo mėgstamam fotelyje ir paskanauju pirmųjų karčios kavos gurkšnių. Ir tuo pat metu užuodžiu gardų jos kvapą. „Va čia tai pradžia“ – nusišypsau ir viduje tarsi kažkas sukirba. #MOTYVACIJA – poreikis, noras, troškimas, kurie teikia elgesiui energijos ir nukreipia jį į tikslą. Pamenu, kai pirmą kartą perskaičiau tai siekdamas išsiaiškinti motyvacijos sampratą. „Žinau ką daryti toliau“ – sušunku mintyse.
Motyvacijai reikia veiksmo.
„Pasikloti lovą“ – užrašau pirmuoju įrašu po jau pažymėto tikslo. Galvoje šmėkšteli mintis, „O kodėl būtent tai?“ – ir iš karto girdžiu atsakymą, tarsi viduje diskutuotų dvi mano asmenybės pusės. „Todėl, kad tai yra pirmasis nedidelis žingsnis, kurį tikrai galiu įveikti nesunkiai, tikėtina, kad man pavyks. Na, o jei taip tikrai nutiks, truputėlį pagerės vidinė būsena. Kiekvienas sėkmingai atliktas #veiksmas suteikia mums pasitenkinimo jausmą, net jei jis atrodo mažai reikšmingas. Taip nutinka dėl to, kad mumyse veikia psichofiziologiniai procesai ir mūsų organizmas tarsi palaikymo komanda padeda mums. Dar kelios sekundės ir sąraše atsiranda daugiau įrašų: nueiti į dušą, padoriai apsirengti, nueiti į parduotuvę ir nusipirkti kavos, supilti ją į kavos aparatą ir pasiruošti mėgstamą puodelį.
Motyvacijai reikia aktyvaus veikimo.
„Deja, motyvacija neatsiranda ant sofos!“ – prisimenu tiek daug kartų pakartotą savo frazę. Žinau, kad dabar yra pats laikas pakilti nuo jos ir atlikti pirmąjį nedidelį veiksmą, kurį pats sau pasižymėjau. Čia pat suprantu ir tai, kad nuo šio momento aš #sąmoningai renkuosi koks bus mano rytas, toks pat rūškanas kaip „cepelininis“ dangus, ar visgi man pavyks jį „sutaisyti“. Tarsi meška pakilusi iš žiemos guolio pavasarį, dejuodamas prieinu prie sujauktų patalų ir pradedu kloti lovą. Šypteliu sau, kad toks nedidelis įvykis, o jaučiuosi kaip darbų vykdytojas įsakinėdamas sau kaip reikia lankstyti antklodę. „Tačiau jaučiuosi geriau“ – pagalvoju ir juokiuosi pats iš savęs. Vienas žingsnis užbaigtas, ilgai netrukus seka kitas ir susivokiu, kad rišu batų raištelius prieš išeidamas laukan.
„Va taip tau!“ – pagalvoju mokėdamas už kavos pakelį prieš save matydamas žvalų pardavėjo veidą. Jaučiuosi kaip laimėjęs dvikovą su juo, kad atėjau į parduotuvę nenusiaubtu uragano veidu. Pagarbiai atsisveikiname vienas su kitu…., ir aš jau pilu gardžiai kvepiančias kavos pupeles į kavos aparatą.
Tikslas, prasmė, veiksmai ir aktyvus veikimas.
Dar prieš pirmąjį gurkšnį kavos jaučiu, kad pavyko. Rytas pataisytas! Tai man praneša ne kavos puodelis ar į jį įpilta kava, tačiau vidinė motyvuota būsena. Jaučiu, kad ji kaip diena ir naktis skiriasi nuo tos, kuri buvo ką tik, žiūrint į „cepelininį“ dangų. Ir visai šiai dramai išspręsti tereikėjo tikslo, prasmės, veiksmo ir #aktyvaus #veikimo paprasčiausiais būdais. Na o pirmasis kavos gurkšnis niekuo neypatingas, jis toks pats skanus kaip ir kiekvieną rytą. Tik rytas skaidresnis, net ir tas „cepelininis“ dangus darosi šviesesnis.
Na, o kaip pirmieji kavos gurkšniai darbo pradžioje, kuomet vis užėję į ofisą ir norime susikaupti pirmiesiems darbams. Ar tuomet mums reikalinga #motyvacija? Žinoma, kad taip! Ypač, jei dešimčia minučių vėliau išėjome iš namų, papuolėme į kamštį, pakeliui į darbo patalpas šliūkštelėjome į balą, o mus visą tą laiką lydėjo „cepelininis“ dangus. Ar tuomet, kai po #metinio #veiklos #valdymo #pokalbio planuojame ateinančius metus. Šos dramos sprendžiasi lygiai tuo pačiu būdu – tikslas, prasmė, veiksmai bei aktyvus veikimas paprasčiausiais būdais. Netruks nei valanda, atsiras pirmosios dienos „pergalės“ ir rytas bus pataisytas.
Jei norisi apie viska plačiau, išgerkime puodelį kavos, arba susitikime auditorijoje.
Andrius
