„Kaip tu jautiesi?“ – klausia mano kolegė, „pusė bėdos“ – atsakau jai. „Ar kažkas blogo nutiko?“ – klausia ji, „nieko blogo, čia tik toks mano posakis“ – atsakau dar sykį. Nors tai nedidelė žaidybinė situacija iš kurios abu pasijuokiame, pastaruoju metu ji privertė mane susimąstyti. Tą sekundę, prieš atsakydamas galvoje spėjau įvertinti kaip man sekasi, na o, pats vertinimas yra daugiau bandymas atsakyti į klausimą – „ar šią minutę suspėju atlikti viską, kas mano paties užsibrėžta?“. Jei manau, kad taip – sekasi puikiai, jei beveik – pusė bėdos, na, o apie tai jei nepavyksta nei galvoti nesinori.
Kaip iš tiesų jaučiasi vadovai?
Kelis pastaruosius metus, auditorijoje bendraudamas su vadovais vis dažniau išgirstu klausimų, susijusių su tuo kaip vadovai jaučiasi, dirbdami su savo komandos nariais, priimdami sprendimus, įgyvendindami sudėtingus projektus, spręsdami nenumatytas situacijas. Nemažai kalbame apie reiklumą, kaip būtiną vadovo atributą siekiant rezultatų. Dažnas posakis, kurį tenka išgirsti iš vadovų yra tai, kad vadovas privalo būti reiklus sau ir kitiems, nes kitaip būtų sunku pasiekti vadovui ir jo komandai keliamus tikslus.
„O kokia reiklumo kaina?“ Paklausiu vadovo po to, kai jis pareiškia, kad jo skyrius įgyvendino labai ambicingą pokyčių projektą. Pastebiu, kad su kiekvienais metais vis daugiau rankų pakyla auditorijoje paklausus ar yra žmonių, kurie bent kartą yra „perdegę“ ar šiuo metu jaučia perdegimo požymius. Taip yra ir šiuo atveju, padažnėjo prašymų pasiimti laisvą dieną, ligų, kai kurie darbuotojai pasiprašė atostogų, kad galėtų pailsėti. Nenuostabu, pats vadovas taip pat atrodo pavargęs.
Reiklumas sau ir kitiems: kaip neperlenkti lazdos?
Sutinku su tuo, kad reiklumas sau ir kitiems yra vienas tų bruožų, kuriuo pasižymi vadovai, kaip ir su tuo, kad tai padeda pasiekti keliamus tikslus, norimą kokybę, pažangą. Tačiau kaip „neperlenkti lazdos“, kad pasiekę veiklos tikslus išliktume sveiki tiek fiziškai, tiek emociškai?
Tam padės du klausimai, kuriuos rekomenduoju užduoti sau ir kitiems kuo dažniau.
- „Kaip jautiesi?“ – tai pirmasis klausimas, kuris gali padėti suprasti kokius jausmus patiriame dirbdami. Jei nemalonių jausmų patiriame daugiau nei malonių, vertėtų „pristabdyti“, dažniau pailsėti, sulėtinti darbo tempą, kad neišvarginti savęs, bent tą dieną, nes ne visuomet tokia galimybė yra.
- „Kiek laiko valandomis per savaitę skiri savo pomėgiams?“ – antrasis klausimas, kuris padės suprasti ar neaukojame savo „gyvenimo“ laiko tiems darbiniams reikalavimams, kurie mums tenka. Nepatikėsite, tačiau auditorijoje sutinku ir tų žmonių, kurie savo pomėgiams skiria vos kelias valandas per savaitę, taip pat tų, kuriuos graužia sąžinė, kuomet jie skiria laiką tam, kas jiems malonu.
Jei „neduokdie“ esate vienas tokių žinokite, kad skirti laiką sau, tam, kas jums malonu yra „legalu“. Eiti pasivaikščioti, važinėti dviračiu, sportuoti, pažiūrėti serialą, klausytis muzikos, susisukti į antklodę ir skaityti knygą su puodeliu šiltos arbatos… Žmonės turi daugybę būdų kaip kompensuoti reikalavimų pilną rutiną ir atsigauti. Tai kaip receptas, kurį patys galime sau išrašyti. Juk receptus mes mėgstame, tad vieną, kitą išsirašykime.