Kai gimstame, visi patenkame į šeimą. Tai savotiška „organizacija“ su keletu „departamentų“ – vaikų darželiu, mokykla, buitimi ir kitais elementais, kur sprendimus priima tėvai. Ar įtraukiami vaikai sprendimų priėmimo metu? Įvairiai, priklausomai nuo šeimos „vadovo“. Iš organizacijos perspektyvos sprendimų priėmimas – tai valdymo sudėtinė dalis ir vienas esminių vadovo veikimo elementų bei gebėjimas priimti sprendimus, kurie lemia organizacijos veiklos rezultatus.
Komandinis darbas ar individualūs sprendimai?
Nieko naujo nepasakiau, tik noriu papasakoti ir pasidalinti apie mūsų „klišes“ galvose, kuriomis naudojamės tiek buityje, tiek darbo vietose. Gal mano istorija padės atsakyti į sau užduodamus klausimus, kodėl kartais komandinis darbas ir komandiškumo ugdymas atneša puikių rezultatų, o kartais sprendimą reikia priimti individualiai.
Mėgstu emociškai pastiprintas pramogas, adrenaliną, bet nesu ekstremalė. Pamačiusi naują pramogą – pasivaikščiojimą Vilniaus TV Bokšto taurės kraštu, apsidžiaugiau, ir viešoje erdvėje pasiskelbiau, kad ieškau bendraminčių šiai pramogai, nes artimųjų tarpe, mėgstančių tokio tipo pramogas, neturiu.
Labai greitai susiorganizavome šią pramogą. Taip, kvapą gniaužiantys vaizdai leidžiantis saulei, graži panorama, galimybė saugiu atstumu atsisėsti ant bokšto krašto… Ar buvo emociškai stipru? Man NE. Ar buvo įtampos, reikėjo rizikuoti? NE. Saugumui skiriamas itin didelis dėmesys ir jautiesi saugiai. Pramogos organizatorių priimti sprendimai užtikrina saugų pasivaikščiojimą ir kiekvienas užsukęs gali jaustis užtikrintai.
Kaip ir daugelis, socialinėje erdvėje pasidalinau įspūdžiais, nuotraukomis. Oi, kiek reakcijų, kiek nuomonių! „Manęs ten neužkeltų!“ „Wow, kokia tu drąsi!“ „Ar Tu ko nors bijai gyvenime?“ Skaityti buvo įdomu, bet čia pat kėliau klausimą – kodėl tokia žmonių reakcija? Kodėl man turi būti nejauku ten, kur savo noru einu? Juk sprendimą priėmiau pati, kad noriu ten būti, išbandyti. O jeigu nutiktų taip, kad aplankytų baimė, juk turiu teisę apsisukti ir nedaryti tai, kas nepriimtina…
Šuolis parašiutu sprendimų padangėje
Iš buvusio kolegos, su kuriuo tapome bičiuliais, tokio pat „pramuštgalvio“, sulaukiau priekaišto – „aš ant tavęs pykstu!“ Net atsilošiau nuo pareiškimo. „Manęs nepakvietei kartu į TV Bokštą!“ Čia pat turiu reaguoti į situaciją, ieškoti atsakymo ir greitai priimti sprendimą. „Sutaupiau tau pinigų, nes adrenalino negavau. Galvokim abiems tinkančią pramogą ir pirmyn“ – išberiu pasiūlymą. Taip pat greitai gavau ir atsakymą – „Iš trijų kilometrų aukščio, šuolis parašiutu!“ Galvoje įsijungė sprendimų priėmimo „mygtukas“ ir pasakiau „Ok, šokim!“
Ilgai laukti nereikėjo, ir kelių dienų eigoje, su bičiuliu jau turėjome bendrą tikslą.
Pramogai išskirtinio pasiruošimo nėra, tereikia tik atvykti ir sekmadienio popietė suplanuota. Išvykstame šiek tiek anksčiau, nes iki Marijampolės Aeroklubo pusantro šimto kilometrų . Įsėdus į automobilį, vykstant link aeroklubo, pradėjau jausti šiek tiek nerimą, jaudulį, o gal įtampą…
Atvykus į vietą, laukė pasiruošimas šuoliui – priskyrė instruktorių, reikėjo išklausyti instruktažą, tinkamai apsirengti ir laukti komandos skrydžiui – pakilimui į trijų kilomentrų aukštį.
Jaudulio skalė išliko stabili, nes suvokiau – sprendimą šokti parašiutu priėmiau pati. Ir, jeigu jau nutiktų taip, kad užvaldytų nerimas, galėsiu atsisakyti ir pasakyti NE taip pat pati. Juk buvau su savo srities profesionalais, kurių sprendimais visiškai pasitikėjau.
Instruktorius Vytautas davė komandą, kad jau laikas, ir visi norintys naujų patyrimų, nužingsniavome link lėktuvo, kuris mus turėjo pakelti iki reikiamo, trijų kilometrų aukščio. Pajuokavome, kad kaip įprastai neturime priskirtų vietų lėktuve ir čia pat visiems buvo nurodyta, kur įsitaisyti. Skrendant, dar kartą pasikartojome šuolio eigą (rankų, kojų padėtį), sutartinius ženklus. Visų veiduose tvyrojo šiokia tokia įtampa, bandėme juokauti, bet ir šypsena ne visada parodome tik smagius dalykus…
Instruktorius Vytautas, kurio praktikoje beveik trys tūkstančiai šuolių, nuolat klausė, kaip jaučiuosi, nes jo praktikoje būta įvairių atvejų. Ir prieš pat šuolį, stovint prie atviro liuko, pasakančių NE buvo ne vienas…
Ir štai, instruktorius davė komandą, paskutinės pasiruošimo akimirkos, instruktoriaus priimtas sprendimas, kad jau laikas ir mes laisvu kritimu nėrėm žemyn. Wow! Laisvas kritimas, parašiuto išsiskleidimas, perleidimas pabandyti valdyti parašiutą man savarankiškai, mėgavimasis horizontu ir sėkmingas nusileidimas!
Ar taip lengvai priimami ir verslo sprendimai?
Pagalvojau, kodėl man nebuvo sudėtinga? Juk už mane viskas apgalvota ir nuspręsta – ką, kada, kaip reikia atlikti? Ką man reikėjo daryti? Tik girdėti, ką sako instruktorius ir (ne)vykdyti nurodymus. Taip, kaip organizacijoje. Kartu, kaip komandai eiti bendro tikslo link, arba dirbti individualiai. Šiuo atveju dirbant individualiai, apie rezultatą net galvoti nenoriu 🙂
Kas toliau? Noriu pabandyti PATI priimti sprendimą – ką, kaip, kada reiks atlikti šokant parašiutu vienai. Yra savarankiškas šuolis, be instruktoriaus. Bet apie tai kitą kartą.
O kam sprendimų priėmimas atitenka Jūsų organizacijoje? Vadovas vienas priima sprendimus, ar su komandos pagalba? Kokius sprendimų priėmimo modelius ir mokymus naudoja jūsų organizacija? Kaip manote, ar verslo sprendimai priimami taip pat lengvai kaip ir asmeniniai?